Profesionaliam muzikantui trys profesijos – ne riba

2024 04 05


Šiaulių miesto koncertinė įstaiga „Saulė“ jau 15 metų – trijų profesionalių orkestrų namai. Dviejuose šių kolektyvų grojantis 40-metis trimitininkas Ignas Vaišnoras – Šiaulių pučiamųjų orkestro koncertmeisteris ir Šiaulių bigbendo muzikantas. Pusę savo gyvenimo šiai veiklai atidavęs, iš muzikų giminės kilęs šiaulietis grojimu neapsiriboja, drąsiai imasi elektronikos inžinieriaus ar suvirinimo darbų, kuriuos taip pat puikiai išmano. Su Ignu kalbėjomės ne tik apie tai, kas jį atvedė į muziką, kuo įdomus instrumentas, kuriuo groja, ar savybes, kurių reikia geram muzikantui. Atlikėjas pasakojo apie kūrinius, kurie „gimsta“ jo rankose, kai mėgstamą trimitą pakeičia virinimo aparatu ar pasineria į elektronikos prietaisų pasaulį.

Paveldėta meilė muzikai

Ignas neslepia, kad susidomėti muzika paskatino tėvai – ilgamečiai dabartinės Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytojai. Tėtis, čia vaikus mokęs groti birbyne, jau nebedirba, o mama Regina Vaišnorienė vis dar aktyviai dalyvauja muzikiniame ne tik gimnazijos, bet ir Šiaulių miesto gyvenime. Ji – ne tik kanklininkė, dirigentė, muzikos pedagogė, liaudiškos muzikos ansamblio „Jovarėlis“ vadovė, bet ir Šiaulių miesto garbės pilietė, prieš penkerius metus šį vardą pelniusi už tautinės savimonės puoselėjimą ugdymo veikloje.

„Turbūt didesnė mamos nei tėčio įtaka buvo tam, kad atėjau į muziką. Nors prisidėjo ir mamos tėvai: mano senelis, dirbęs gaisrininku, puikiai grojo gitara ir šiek tiek mokėjo groti akordeonu, fabrike dirbusi močiutė gražiai dainuodavo. Muzikos apsupty augęs, nenuostabu, kad dar vaikystėje panorau ir aš pabandyti groti“, – prisimena Ignas.

Jau tuomet jis su mama lankydavosi įvairiuose koncertuose. Didžiausią įspūdį paliko miesto bulvare pamatytas ir išgirstas orkestras, ypač pučiamieji instrumentai. Užsidegęs noru mokytis groti ypatingai sužavėjusiu trombonu Ignas buvo mamos perkalbėtas. „Buvau labai mažiukas, mama išsigando, kad trombono tiesiog nepanešiu, jis bus man per ilgas, vamzdžio iš viso neištrauksiu“, – juokiasi mamos žodžius prisimindamas pašnekovas.

Netrukus paaiškėjo, kad trimitas, kurį nusprendė įvaldyti, nes išoriškai atrodė lengvesnis, groti yra gana sudėtingas, mat jo grojimo diapazonas – aukščiausias iš visų varinių pučiamųjų instrumentų. Tačiau pradėjęs lankyti muzikos mokykloje trimito pamokas pas mokytoją Egidijų Jankauską, Ignas jų nebeapleido. O gyvenimas lėmė taip, kad šiuo metu abu muzikantai – mokytojas ir mokinys – groja kartu Šiaulių pučiamųjų  orkestre.

Progos pagroti su šeimynykščiais nepraleidžia

Kadangi abu Igno tėvai grojo liaudies instrumentais, jų neišvengė, tiksliau, net nesistengė vengti ir jis pats. Kai mamos vadovaujamam liaudies instrumentų kolektyvui trūko skrabalais grojančio muzikanto, prie jų stojo tuomet dar 12-metis Ignas. Vėliau grojimas skrabalais kuriam laikui jam buvo virtęs papildomu darbu, kurio viena smagiausių dalių būdavo kelionės su kolektyvu.

Ignui ypač įsiminė vienos tokių gastrolių į Olandiją, į kurias jis vyko jau ne tik su mama, bet ir seserimi Regina: „Sesuo iki tol nemuzikavo, bet mamai kolektyve trūko vienos kanklininkės ir ji įkalbėjo Reginą pamėginti pagroti kanklėmis. Sesuo ir užsikabino“ (šiuo metu dr. Regina Marozienė yra puikiai žinoma ne tik kaip kanklininkė, mokslų daktarė, pedagogė, bet ir kaip  Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos direktorė – aut. pastaba).

Ignas džiaugiasi kartais pasitaikančiomis progomis pagroti drauge su šeimynykščiais. Vienas toks muzikuojančios šeimos koncertas, Šiaulių pučiamųjų orkestro meno vadovo ir dirigento Sigito Vaičiulionio pastangomis, buvo surengtas Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre. Jame kartu grojo ne tik Ignas su mama ir seserimi, bet ir Igno sūnėnas Audrius Antanas Marozas – jaunasis pianistas, bei krikšto dukra Agnė Marozaitė – jaunoji smuikininkė.

Kas besiruošiant šiam koncertui vadovavo repeticijoms? „Dabar daugiausiai pastabų pasako turbūt sesuo. Žinoma, kartais muzikiniais klausimais visi kartu pasiginčijame. Bet tai – natūralu. Mūsų instrumentai – labai skirtingi: grodamas trimitu, turiu groti tyliau, kad neužgožčiau, prisitaikyčiau prie švelnių kanklių garsų“, – niuansus atskleidžia Ignas.

Kolegos verčia pasitempti ir „užkrečia“ nauja veikla

Abiejuose šiuo metu „Saulės“ įstaigai priklausančiuose kolektyvuose Ignas nepertraukiamai groja jau maždaug 20 metų, juose įsidarbino dar baiginėdamas konservatoriją. Prie Šiaulių pučiamųjų orkestro trimitininkas prisijungė, kai šis dar priklausė miesto kultūros centrui. Nors ir senai remontuotas, bet repeticijoms skirtas patalpas šis orkestras jau turėjo. Tuometinio Šiaulių senjorų bigbendo (dabar – Šiaulių bigbendas – aut. pastaba) situacija buvo žymiai prastesnė. „Mus gainiodavo iš vienos vietos į kitą. Kad ir čia, nerenovuotoje „Saulėje“, repetuojant žiemą didžiojoje salėje, rankos šaldavo. Instrumentus kaskart prieš repeticiją reikėdavo atsinešti iš 2–3 aukšto, paskui vėl išsinešti. Jei salėje vykdavo renginiai, nebeturėdavome vietos repeticijoms. Tuomet glausdavomės tai bibliotekos, tai „Laiptų“ galerijos, tai kultūros centro ar kitose salėse“, – prisimena Ignas. Dabar jis su kolegomis muzikantais džiaugiasi jaukiai įstaigos naujajame priestate įrengtomis, orkestrų repeticijoms ir pasiruošimui koncertams skirtomis patalpomis. 

Muzikanto pastebėjimais, bėgant metams keičiasi ne tik ir orkestrantų darbo sąlygos, bet ir atliekamas repertuaras. Anksčiau su pučiamųjų orkestru grodavome daugiau orkestrinės muzikos, maršų, dalyvaudavome, ruošdavome programas konkursams. Atėjus į meno vadovus Sigitui Vaičiulioniui ir prisitaikant prie publikos poreikių, orkestras dažniau pasirodo su įvairiais dainininkais. Ignas pastebi augantį publikos susidomėjimą: klausytojų daugėja ne tik pučiamųjų orkestro koncertuose, bet ir renginiuose, festivaliuose, kuriuose dalyvauja su bigbendu.

Paklaustas, kur dar norėtų pasirodyti su orkestrais, Ignas neslepia, jog norėtų, kad pučiamųjų orkestras dažniau dalyvautų pučiamųjų instrumentų konkursuose, kasmet vykstančiuose Panevėžyje ar Palangoje. Jo manymu, tokie konkursai kolektyvui naudingi, nes muzikantai gauna mokytis naujų sudėtingesnių kūrinių, orkestras gali net pusę metų ruošti kūrinį, kad jį atliktų tinkamai. Igną vilioja galimybė, iššūkis pakonkuruoti su kitų miestų orkestrais.

Muzikantas neslepia, kad savo darbą labai mėgsta: „Smagu groti ir orkestre, ir bigbende. Kai atvažiuoja aukščiausios kvalifikacijos specialistai dirbti, groti Šiauliuose, baigę studijas Skandinavijoje, Amerikoje, vilniečiai, klaipėdiečiai, latviai, tai verčia pasitempti, dar labiau stengtis“.

Studijų metais jį labiausiai domino klasikinė muzika, tačiau pradėjus groti senjorų bigbende, vėliau peraugusiame į Šiaulių bigbendą, jį vis labiau viliojo džiazas. „Dabar praktiškai domiuosi vien džiazu. Bendradarbis „užkrėtė“ senų plokštelių manija, tai siunčiamės jas iš užsienio parduotuvių. Nuo kai kurių džiazo įrašų „nusiiminėjame“ kūrinius – bandome juos groti iš klausos“, – pasakoja pašnekovas.

Ne stiprūs plaučiai trimitininkui svarbiausi

Kokių savybių reikia, norint būti geru muzikantu? Ignas skaičiuoja: „Gabumų – 5 procentai, darbo – 95 procentai“. Anot jo, norint groti pučiamaisiais, priešingai paplitusiai nuomonei, ne stiprūs plaučiai yra svarbiausi. „Žinoma, fiziškai, gal vyrui kažkiek lengviau yra groti, tačiau lyrinius kūrinius merginos trimitininkės žymiai gražiau atlieka, naudodamos mažiau jėgos, spaudimo“, – pastebėjimais dalijasi atlikėjas. Anot jo, visa gudrybė, grojant pučiamaisiais, yra išmokti taisyklingai kvėpuoti. Įkvėpus, orą iškvėpti reikia labai tolygiai ir palengva, kad nedrebėtų instrumento skleidžiamas garsas. Beje, garsas variniais pučiamaisiais išgaunamas lūpų virpesiais, tad lūpų būklė ir jų raumenų treniravimas – taip pat labai svarbus dalykas.

Nors įdirbis duoda rezultatų, Ignas nėra linkęs tvirtinti, kad muzikos kūrinių mokytis bėgant metams darosi vis lengviau. „Sakyčiau, lengviausia naujų dalykų ir grojimo technikos fiziškai mokytis maždaug iki 30 metų. Kokią techniką iki to laiko įvaldysi, vėliau gali tik ją palaikyti. Kaip žmogaus organizmo kreivė palengva leidžiasi žemyn, taip ir muzikantui fiziškai, bėgant metams, groti darosi sunkiau. Žinoma, praktika daro savo: kuo daugiau, kuo įvairesnius kūrinius groji, tuo daugiau patirties įgyji, lengviau improvizuoji. Gal fiziškai darysis sunkiau groti, bet tai kompensuos žinojimas, kaip tai atlikti teisingai“, – aiškina pašnekovas.    

Ar kaimynai dėl Igno garsių repeticijų nepyksta? Trimitininkas tikina tokių pastabų nesulaukiantis, matyt, situaciją gelbėja namų repeticijoms jo naudojama surdina – savotiškas dusliklis, įdedamas į pučiamąjį  instrumentą ir skirtas slopinti jo garsui. „Su ja groti sunkiau, bet repetuojant namuose – labai reikalingas dalykas. Ypač pravertė karantino metu, juk formą reikėjo palaikyti“, – grojimo trimitu subtilybes atskleidžia Ignas. 

Kaip ir kiti trimitininkai orkestre, Ignas groja nuosavu instrumentu. Kiekvienas muzikantas ieško sau tinkamiausio instrumento, kuriuo jam geriausia groti. Trimitai skiriasi savo garso tonu, gamybai naudojamo metalo lydinio kokybe, kuri nusako trimito profesionalumo lygį, žinoma, ir kaina. Mokyklinis trimitas bus pigesnis, profesionalių instrumentų kainos svyruoja nuo 2 000 iki 15 000 eurų. „Viename bigbendų festivalio koncerte teko pasirodyti su švedų trimitininku Lasse Lindgren, kuris grojo rankų darbo trimitu. Pasiteiravome, kiek toks instrumentas kainavo. Jis pasakojo, kad švedų meistras jam jį gamino, siekdamas išgauti muzikantui reikiamą skambesį, apie 10 metų, ir šis kainavo apie 50 000 eurų. Bet normalu, kad tokio lygio atlikėjas ieško ir meistrui užsako tam tikro skambesio instrumentą“, – pasakoja pašnekovas.

Ignas nuo pat darbo abiejuose orkestruose pradžios groja profesionaliu sidabruotu amerikiečių firmos  „Vincent Bach“ gamybos trimitu. „Jis jau vietomis baigia prakiurti, – juokiasi ir paaiškina plačiau, – profesionalūs instrumentai gaminami iš gero metalo, bet tą žalvario lydinį korozija graužia labiau ir greičiau, nei pavyzdžiui, pigų, mokyklinį trimitą. Todėl profesionalus instrumentas turi tarnavimo laiką. Maniškį jau greičiausiai teks keisti“.

Ar yra sąlygos, kuriomis pučiamųjų orkestras negali groti, ar lūpos prie metalinių instrumentų grojant lauke žiemą neprišąla? Ignas tikina, kad taip nenutinka, nes pūstukus muzikantai laiko pirštinėse, kad šie būtų šilti. „Bet dūdoms seniau buvome žiemai pasisiuvę specialius maišiukus, todėl grojome ir lauke esant –20 laipsnių šalčio. Kolegos pasakojo, kad seniau tarnaujant kariuomenėje ir grojant tenykščiame orkestre, pučiamųjų muzikantams į dūdas duodavo įsipilti spirito, kad šios žiemą neužšaltų“, – pasakoja Ignas.

Gali ir balkoną suvirinti, ir nebeveikiantį prietaisą sutaisyti

Jau pradėjęs dirbti dviejuose orkestruose, Ignas nenorėjo apleisti ir kitos nuo vaikystės dominusios srities – elektronikos. Paauglystėje savomis jėgomis bandė taisyti elektrotechniką, vis kažką pakonstruodavo. Todėl dienomis dirbdamas muzikantu, vakarais pradėjo lankyti elektronikos inžinerijos paskaitas tuometiniame Šiaulių universitete. Šias studijas sėkmingai užbaigė ir įgijo elektronikos inžinieriaus bakalauro diplomą.

Ir dabar, turėdamas laisvo laiko, trimitininkas nepraleidžia progos, kaip pats sako „pasikrapštyti“ prie įvairios radioelektronikos aparatūros ar netgi senos, lempinės technikos. Šį pomėgį žinantys Igno bendradarbiai tokius senus, kartais jau nebeveikiančius prietaisus jam tiesiog padovanoja. Šiuos sutaisęs muzikantas pasipildo asmeninę tokių aparatų kolekciją. Tačiau pagal šią savo specialybę pašnekovui dirbti dar neteko, ji bent kol kas – širdžiai mielas pomėgis.

Ilgainiui po šių studijų Igną sudomino kiti – suvirintojo kursai. Baigęs juos, įgijo dar vieną profesinę specialybę, paties žodžiais, itin praverčiančią buityje. „Va, tvorą ir balkono rėmą namuose susivirinau“, – juokiasi pašnekovas ir neslepia, kad netolimoje ateityje norėtų dar kažko išmokti. Kas tai bus – kitų kategorijų vairavimo teisių ar užsienio kalbų kursai – dar neapsisprendė. Bet Ignas vietoje nenustygsta ir tikina, kad mokytis kažko naujo visą gyvenimą jam patinka.