Smuikininkė raganos kostiumu

Artėjant kovo 8-ajai – Tarptautinei moters dienai, kalbinome Šiaulių kamerinio orkestro „Camerata Solaris“ pirmąjį smuiką, meno vadovo ir dirigento asistentę Jūratę Stakvilevičienę. 2017 metais ji tapo Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureate už tikėjimą muzikos garsų galia ir nenuilstantį profesionalios muzikos klausytojų skonio ugdymą. Jūratė – Radviliškio muzikos mokyklos instrumentinio skyriaus vedėja ir smuiko vyresnioji mokytoja, Radviliškio miesto kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Radvija“ vadovė ir folkloro ansamblio „Aidija“ narė. Puikiu humoro jausmu pasižyminti smuikininkė per Užgavėnes scenoje drąsiai įkūnija raganą, o savaitgaliais namuose virsta rūpestinga dviejų anūkų močiute. Apie šią priešpriešų kupiną savo kasdienybę – pasakojimas iš pirmų lūpų.

Tarp įkvepiančių asmenybių – Dalia Grybauskaitė ir Anglijos karalienė

Paklausta, ką reiškia būti moterimi muzikos pasaulyje, Jūratė neabejoja: „Muzikai nesvarbu, kas ją atlieka. Ir mokiniams savo kartoju, kad muzikantas turi būti universalus, muzikai reikia ir moteriško, ir vyriško prado“.

Kasdieniame gyvenime smuikininkė dažniau jaučiasi esanti stipriosios nei silpnosios lyties atstove. Ji spėja, kad taip galbūt yra todėl, kad pagal zodiako ženklą yra optimistiška šaulė, o pagal temperamentą – nenuorama cholerikė. „Jei sugalvoju kažką daryti, įtikiu, kad visi turi pajausti tą mano užsivedimą ir nedelsdami taip pat  pulti tai daryti. Žinoma, buitinėse situacijose smagu bent trumpam pamiršti vadovavimą, pavyzdžiui, sugedus automobiliui, sulaukti vyro pagalbos“, – neslepia pašnekovė.

Kokiomis gyvenimiškomis pamokomis ji dalinasi su savo mokinėmis, kokias savybes stengėsi ugdyti dabar jau suaugusiai dukrai ir kurių dar tik moko anūkėlę? Jūratė sako joms nuolat kartojanti, kad gyvenimas yra sunkus, ir reikia daug dirbti, stengtis, būti pasiruošusiai įvairiems netikėčiausiems atvejams. „Nelabai aš tą moteriškumą mergaitėse, matyt, ugdau, labiau mokau praktiškų dalykų, – šypsosi smuikininkė, besistengianti pati savo ugdytinėms būti pavyzdžiu, – mane taip mokė mama, būti ne miegale, ne tingine“.

Muzikantė susimąsto, pasiteiravus, kas jai pačiai gyvenime buvo didžiausia įkvėpėja, bet vieno sektino pavyzdžio neišskiria: „Mėgstu stebėti žmones ir iš jų po kruopelytę susirenku patinkančias savybes. Mūsų buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė man imponuoja kaip stoiškumo, tikslumo pavyzdys, Anglijos karalienė žavėjo savo elegancija“.

Oficialiai Moters dienos minėjimo pradžia siejama su JAV, kur praeito amžiaus pradžioje kilo darbuotojų judėjimas prieš blogas darbo sąlygas. Paklausta, ar pastebi, dėl ko šiais laikais moterys dar turėtų kovoti, Jūratė pripažįsta, kad kartais gyvenimiškose situacijose moteriškas kovingumas dar praverčia, bet valstybiniu, net pasauliniu mastu džiaugiasi matydama, kad vis daugiau pozicijų užima jų vertos moterys. „Svarbiausia, kad kovodamos vis dėlto neprarastume moteriškumo“, – išreiškia viltį.

Dėkingos publikos dovanojamos emocijos pakylėja

Nueitą profesinį kelią ir jo pasiekimus Jūratė vadina ne nuolatine kova, bet nuoseklaus ir atsakingo darbo rezultatu. Groti tuometiniame Šiaulių kameriniame orkestre („Camerata Solaris“ pavadinimas Šiaulių miesto koncertinei įstaigai „Saulė“ šiuo metu priklausančiam orkestrui suteiktas tik 2021 m. – aut. pastaba) ir mokytojauti Radviliškio muzikos mokykloje ji pradėjo 1990 metais, tik baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Profesionalioji muzika Jūratės gyvenime atsirado labai natūraliai: darželyje muzikos mokytoja pagyrė mergaitę tėvams, kad gražiai dainuoja, šie ją išleido į muzikos mokyklą, tenykštė mokytoja parinko instrumentą groti – smuiką. Po muzikos mokyklos Lazdynuose (Vilniuje) kelias nuvedė į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, o vėliau – ir į akademiją. Pasmalsavus, kuriame iš šių etapų pati priėmė sąmoningą sprendimą rinktis profesionalios muzikantės kelią, pašnekovė nesutriko: „Ko gero, einant į Tallat-Kelpšos konservatoriją. Buvo labai gera mūsų bendrakursių kompanija, visi tuomet tarpusavyje kalbėjome apie profesionalių muzikantų tolimesnį kelią. Daug grojome, ir liaudiška muzika kapeloje tuomet pirmą kartą atsirado mano gyvenime. Jutau, kad muzikos terpėje man yra gera, todėl norėjosi tai daryti toliau“.

Šiuo metu smuikininkei jos darbe sunkiausia ir tuo pat metu įdomiausia yra muzikinės partijos, kurių nepavyksta sugroti iš pirmo karto. Tokių, anot jos, vis dar pasitaiko, nepriklausomai nuo to, kad groja jau daug metų. Tačiau muzikantė tai priima kaip įdomų iššūkį, nes neabejoja, kad smegenims visuomet turi duoti sunkesnio darbo nei esi pripratęs, tai – puikus būdas gerai protinei sveikatai palaikyti.

Visus vargus ir pastangas geriausiai atperka malonumas, patiriamas pasiekus norimą rezultatą. Jūratės akyse nevalingai suspindi ašaros, kai įsivaizduoja pasibaigusio sėkmingo koncerto akimirką, tuomet mintyse padėkoja Dievui esanti būtent toje situacijoje, kai gali jausti publikos dėkingumą, bendrumą. „Kai nuvilnija tokia nenusakoma emocinio pakylėjimo banga per visą kūną, tai – geriausia mano darbo dalis“, – neslepia pašnekovė.

Gyvenimo be muzikos neįsivaizduoja, bet galėtų dirbti ir karinėje struktūroje

Pakylėjimas Jūratę aplanko ir dirbant su muzikantais mėgėjais. Paprašyta prisiminti, kaip į jos gyvenimą atėjo veikla su Radviliškio, kuriame šiuo metu gyvena, kolektyvais, Jūratė prisimena 2000 metus. Tuomet į ją kreipėsi Radviliškio miesto kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos atstovai, nes kapelai reikėjo vadovo.

Paklausta, ar prieš įsitraukiant į mėgėjišką muzikinę veiklą, nekilo abejonių, kaip ši derės su darbu profesionaliame orkestre, pašnekovė tikina nesuabejojusi nė akimirkai: „Visur yra muzika – tai, kas man patinka“.

Apart akivaizdžių profesionalios ir mėgėjiškos muzikos skirtumų, kitų Jūratė tikina nejaučianti. Dirbdama su mėgėjiškais kolektyvais ji pastangų į gerą rezultatą įdeda ne mažiau, nei repetuodama su „Camerata Solaris“. „Saviveiklos kartelė kyla vis aukščiau. Kartais pasirodant tokiame koncerte pajunti, kaip nugara bėga prakaitas“, – prisimena pašnekovė. Ir šios pastangos atsiperka: šiemet Jūratės vyro Donato Stakvilevičiaus vadovaujamas ansamblis „Aidija“, kuriam ji taip pat priklauso, pelnė aukščiausią šalyje mėgėjų meno apdovanojimą – „Aukso paukštę“.

Kiek atlikėjams svarbūs tokie laimėjimai, teiraujuosi Jūratės, prieš keletą metų asmeniškai pelniusios Šiaulių miesto kultūros ir meno premiją. Smuikininkė neslepia, kad laimėjus širdyje būna labai gera: „Malonu, kad tave pastebi, apie tave kalba, gal kartais ir apkalba, bet dėmesys šildo. Juk tos premijos, apdovanojimai nėra dalinami bet kaip, vis tiek turi jų nusipelnyti. Žinoma, laimėjimai atneša ir dar didesnę atsakomybę, nes žinai, kad negali toliau daryti blogiau, nei darei anksčiau“.  

Ar niekada nebuvo kilęs noras keisti profesinį kelią? Jūratė juokauja: „Dabar pagalvoju. O jei rimtai, net neįsivaizduoju, ką dar galėčiau daryti. Jei vis dėlto reikėtų rinktis, norėčiau darbuotis karinėje struktūroje. Tikiu, kad man ten neblogai sektųsi: mėgstu tvarką, kai viskas surikiuota, surūšiuota“. 

Ragana ir velnias tik scenoje

Jūratė neslepia, kad praktika, kuomet muzikantai dirba ir mokytojais, yra plačiai paplitusi visame pasaulyje. „Nebent groja pasaulinio garso orkestruose, tuomet jų gaunami atlyginimai leidžia papildomai nebedirbti. Mūsų situacija to neleidžia“, – apie labai žemiškus dalykus prabyla smuikininkė.

Paklausta, ar kiekvieną gali išmokyti groti smuiku, muzikantė nusijuokia ir prisimena frazę, kurią mėgsta kartoti savo mokiniams: „Juk cirke meškos dviračiu važiuoja“. Ji mena ir žymiojo smuikininko Davido Oistracho žodžius, jis savo mokiniams ir jų tėvams sakydavo, kad besimokantys tikrai išmoks groti, jei to nori jų tėvai ir seneliai. „Šiais laikais, deja, vis dažniau pastebiu abejingą tėvų požiūrį į vaikų muzikos užsiėmimus. Rezultato nebus, jei nedirbsi namuose. Grojimas yra amatas, reikalaujantis nuolatinio darbo, jei jį sąžiningai dirbsi, tikrai praktiškai kiekvienas gali išmokti groti smuiku“, – neabejoja pašnekovė.

Jūratės sūnus – aktorius, dukra, nors ir baigė muzikos mokyklą, profesionalios muzikantės kelio nepasirinko. Anūkė šoka baletą, močiutė jaučia, kad ji yra muzikali, o anūkas, jos pastebėjimais, turi ritmo pojūtį, bet šiuo metu daugiau sportuoja, domisi informatika, svajoja sukurti filmą. Smuikininkė norėtų, jog anūkų, ypač anūko gyvenime muzikos būtų daugiau. Jai labai gražus Šiaulių „Dagilėlio“ berniukų choro, garsėjančio savo vidine tvarka, pavyzdys.

Jūratės vyras Donatas – Radviliškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektorius, tačiau folkloru, kitaip nei būtų galima tikėtis, jį sudomino ne Jūratė. Tai įvyko dar studijų metais ir, anot Jūratės, jis „dūšioje yra folkloriškesnis“ nei ji. Jūratė vyro vadovaujamam kolektyvui pareguliuoja dainavimą, jo švarumą, intonaciją, t. y. atlikimo kultūrą. Nori tikėti, kad ir ji šia savo veikla prisidėjo prie „Aukso paukštės“ laimėjimo.

Vis dėlto būtent Donatą Jūratė vadina dvasiniu „Aidijos“ vadovu, nes jis turi tvirtą tradicijų pagrindą, mat augo dievobaimingų tėvų šeimoje, kur prie stalo buvo sakomos maldos, laikomasi pasninko, ypatingai minimos religinės šventės. „O juk ne kas kita kaip mūsų gyvenimiška tradicija ir yra folkloras, – neabejoja muzikantė, – o manyje profesionalus mokymasis sugadino liaudiškąjį pradą. Tačiau noriu tikėti, kad į mėgėjiškų kolektyvų veiklą įnešu subtilumo“.        

Stakvilevičių šeimoje nei vienam netenka aukotis, kad kitas užsiimtų mėgstama veikla. „Kartais tik mūsų bendri savaitgaliai nukenčia dėl kitos Donato veiklos: jis gamina įvairius muzikos instrumentus – basetles, būgnus, kai reikia skubiai kažką pagaminti, meistras užsidaro savo dirbtuvėse. Aš tuomet kantriai laukiu, kol turėsim laisvesnę minutę savaitgalį nuvažiuoti aplankyti anūkų, nueiti į kiną ar kitą renginį“, – pasakoja pašnekovė. Tada ji tiesiog džiaugiasi galimybe laiką praleisti namuose, apeiti mėgstamus gėlynus, pasidžiaugti paukštelių čiulbėjimu, mat pora gyvena sodų bendrijoje, kurios pirmininke, beje, taip pat yra Jūratė.    

Per Užgavėnes Jūratė su Donatu dažnai vaidina raganą ir velnią, ar kartu repetuojant, koncertuojant ir gyvenant, namuose tais personažais nevirsta? Jūratės žodžiais, jų namuose ginčai kyla tik dėl kūrybinio darbo: kaip padaryti kuo geriau, kokią dainą atlikti, ką ir kada pasakyti scenoje pasirodymo metu.

Jubiliejus – proga pasikeisti automobilį

Nors Jūratė prisipažįsta nemėgstanti švęsti gimtadienių, šių metų pabaigoje artėjantį 60-metį vis dėlto žada paminėti: „Nuo mažens mūsų šeimoje gimtadieniai nebūdavo didelė šventė, be jokios pompastikos, nemėgstu iš to daryti šou. Tiesiog būdavo smagu paminėti dieną, kurią gimei, mama pasakodavo, kaip laukėsi, kaip į ligoninę važiavo, kokia buvau maža“.

Smuikininkė nekukliai užsimena, kad geriausia dovana ta proga jai būtų naujas automobilis. Paskui patikslina, kad noras – labai žemiškas, nes jau kurį laiką planuoja keisti transporto priemonę, tik vis neprisiruošia, tad jubiliejinis gimtadienis tam būtų puiki proga.

Paklausta, ko sau palinkėtų, Jūratė atsako paprastai: „Sveikatos, šviesaus proto ir energijos“. „Labai nenorėčiau nupezti“, – pusiau juokais, pusiau rimtai priduria gyvenime humoro nestokojanti pašnekovė.

Kalbino Marina Visockienė

Ir pati grodama, ir kalbėdama su mokiniais apie gyvenimą per muzikos prizmę, smuikininkė ir smuiko mokytoja Jūratė siūlo įsivaizduoti, kokią situaciją viena ar kita melodija galėtų papasakoti – švelniai ar gražiai, o gal piktai ir griežtai. 

Šiemet per Užgavėnes jai labiau įprastą Raganos personažą Jūratė iškeitė į išdykusį Kanapinį.

Jūratė vadovauja kapelai „Radvija“, kuriai priklauso ir jos vyras Donatas, nors sakoma, kad darbinių reikalų namo nešti nereikėtų, šių sutuoktinių atveju tai – neišvengiama.

Prieš savaitę koncertmeisterė Jūratė Stakvilevičienė buvo apdovanota Šv. Kazimiero ordino Šiaulių komtūrijos sveikinimo raštu, dėkojant už muzikos ir meno šviesą, kurią dovanoja kartu su Šiaulių kameriniu orkestru „Camerata Solaris“ puikiuose koncertuose.

Olenos Muzychenko ir Simonos Meiliūnienės nuotr.