Iš trisdešimties Šiaulių pučiamųjų orkestro narių net keletas vienas kitą vadina ne tik kolegomis, bet ir tėvu/sūnumi. Tai – trimitininkai Donatas ir Karolis Pukinskiai, saksofonininkai Audrius ir Armundas Jonaičiai. Tačiau bene ilgiausiai šiame Šiaulių miesto koncertinei įstaigai „Saulė“ priklausančiame orkestre drauge dirba dar vienas tėvo ir sūnaus tandemas – valtorna grojantis Vitas Brūzga ir dirigentas Gediminas Brūzga, su orkestru pasirodantis ir kaip saksofonininkas. Būtent juos, artėjant Tėvo dienai, kalbinome apie bendro darbo iššūkius, privalumus bei bendrą laisvalaikį, kuriame lieka vietos ir muzikai.
14 metų kartu viename orkestre
– Vitai, papasakokite apie savo muzikinio kelio pradžią. Ar giminėje esate pirmas muzikantas?
– Mano senelis dar prieš A. Smetonos laikus buvo jaunas kaimo mokytojas Suvalkijoje. Jis pats išmoko groti smuiku, vėliau eidavo pašokdinti jaunuosius per vestuves. Ta muzikine gyslele „užsikrėtė“ ir mano tėvas. Jis pats išmoko groti trimis instrumentais: smuiku, akordeonu ir pianinu. Taigi, abu su seneliu buvo savamoksliai, bet tikri muzikos fanatikai.
Tėvo svajonė buvo suburti šeimos kapelą, todėl mano brolis turėjo mokytis groti violončele. O kadangi tėvas sužinojo, kad violončelė labai gražiai dera su valtornos garsais, man teko mokytis groti valtorna. Po kelių mūsų su broliu mokslų metų jau trise su tėvu po truputį pradėjome groti: tai mokykloje, tai giminės susibūrime, tai bažnyčioje. Taigi, ši minimali tėvo svajonė išsipildė, tačiau jis dar labai norėjo sugroti televizijos laidoje „Duokim garo!“. Šiam jo troškimui, deja, jau nebuvo lemta išsipildyti. Taip mes su broliu atėjome į muziką ir su ja likome. Brolis, baigęs muzikos mokytojo specialybę, pagal ją tebedirba.
Kitas mano brolis su muzika neturi nieko bendra, jis yra lingvistas ir diplomatas. Teta, pas kurią tuo metu, kai dar tik mokėmės su kitu broliu groti, gyvenome, mano tėvui pasakė, kad nebegalėsime pas ją gyventi, jei ir trečią vaiką atiduos į muzikos mokyklą. Juk namuose nuolat repetuodavome, o ji – tyli moteris – kentėdavo tas mūsų garsias repeticijas. Vėliau ir antrasis brolis vis dėlto savarankiškai išmoko groti pianinu ir iki šiol juo puikiai skambina, tiesa, tik savo malonumui.
– Kada ir kaip atėjote į Šiaulių pučiamųjų orkestrą?
– Man baigiant akademiją, koridoriuje iškabindavo žemėlapį, kuriame galėdavai matyti, kokiame mieste yra reikalingi muzikantai. Eidavome ir rinkdavomės, vėliau gaudavome paskyrimą dirbti. Kadangi tuo metu maestro Virginijų Stonkų (ilgametį Šiaulių pučiamųjų orkestro vadovą – aut. pastaba) jau pažinojau, pasirinkau Šiaulius. Juk prieš tai mokiausi Šiauliuose, vėliau baigiau Vilniuje Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Grįžau į Šiaulius, nes čia buvo tėvai, žmona. Šiaulių pučiamųjų orkestre groju jau 40 metų, nuo 1984-ųjų.
– Gediminai, kas tave atvedė į muziką?
– Kiek pamenu, mane, šešiametį, į muzikos mokyklą mokytis groti fortepijonu atvedė mama. Ji ir namuose mane mokydavo, nes pati yra fortepijono mokytoja. Tiesa, tuomet nebuvo nei minties, kad gyvenime turėsiu kažką bendra su pučiamaisiais instrumentais. Tėčio dūdos buvo įdomios, bet pūsti jų nebandžiau, nors namuose turėjome įvairių instrumentų.
– Kaip pučiamieji ir dirigavimas vis dėlto atsirado tavo gyvenime?
– Keturis metus mokiausi groti fortepijonu, kol vieno koncerto metu mane labai sužavėjo saksofonu grojęs kitas mokinys, gal gražus kūrinys buvo... Taigi, mečiau fortepijoną ir visas jėgas skyriau saksofonui. Ir ratas įsisuko: muzikos mokykla, konservatorija, akademija.
Dirigavimas atsirado maždaug 10–11 konservatorijos (dabar Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos – aut. pastaba) klasėje. Reikėjo pasirinkti papildomą dalyką ar instrumentą. Dirigavimas tuomet man atrodė visiškai „tamsus miškas“, bet tuo pačiu ir viliojantis. Pirmi bandymai buvo keisti: po pamokų išeidavau dar nelabai suprasdamas, ką čia veikiu. Bėgant laikui, viskas tapo daug aiškiau ir tuo pačiu įdomiau. Įstojęs į LMTA, kaip papildomą dalyką jau sąmoningai pasilikau dirigavimą.
– Ar turi brolių/seserų, jie irgi susiję su muzika?
– Turiu brolį, jis, kaip ir aš, mamos paskatintas, mokėsi groti fortepijonu, baigė muzikos mokyklą. Vėliau pasirinko kitą kelią, baigė anglų filologiją. Man smagu, kad jis keletą metų klavišiniais grojo šiauliečių grupėje „Colours of Bubbles“. Vėliau išvažiavo dirbti į Norvegiją, kur iki šiol gyvena.
Vitas:
– Grįžęs namo jis visuomet pirmiausia pasisveikina su namiškiais, o tada būtinai eina pasisveikinti su instrumentu: prisėda pagroti fortepijonu.
– Gediminai, kodėl 2010-aisiais, baigęs studijas Vilniuje, vis dėlto, kaip ir tėtis, grįžai į Šiaulius?
– Man patiko mokytis sostinėje, bet širdyje visuomet jaučiausi palikęs namus Šiauliuose ir norėjau grįžti pas tėvus, draugus, į savo miestą. Taip ir atsitiko.
– Ir grįžai su trenksmu: iš karto po studijų į Šiaulių pučiamųjų orkestro meno vadovo ir dirigento pareigas. Kaip tai atsitiko?
Vitas:
– Galiu aš priminti? (tęsia, Gediminui pritariamai linktelėjus – aut. pastaba). Tuomet jau grojau Šiaulių pučiamųjų orkestre, mūsų dirigentas išėjo. Tapau laikinu dirigentu, bet nenorėjau juo būti. Tuometinis „Saulės“ koncertinės įstaigos vadovas paskambino Lietuvos kariuomenės orkestro vyr. dirigentui Egidijui Ališauskui, kuris labai nudžiugo: „Turim! Kaip tik šiaulietį, ką tik pas mane baigė dirigavimą“. Aš dar prašiau vadovo, kad tik neimtų sūnaus. Bijojau, kad studenčiokas prapuls orkestre tarp 30 jo liūtų. Bet vadovas jau buvo apsisprendęs.
– Gediminai, kaip tu tuomet jauteisi, tas iššūkis labiau gąsdino ar viliojo?
– Aš pasijaučiau reikalingas savo miestui ir drąsiai priėmiau tą iššūkį. Žinoma, lengva nebuvo. Daug konsultavausi su tuometiniu savo dėstytoju E. Ališausku, kuris mane labai palaikė ir ramino: „Na, pirmi 40 metų bus nelengvi“ (šypteli – aut. pastaba). Orkestro nariai taip pat labai padėjo.
– Kokia buvo ta pradžia, kaip pavyko užsitarnauti autoritetą tarp patyrusių muzikos liūtų?
– Nežinau, kas ką kalbėjo už durų, bet nesijaučiau kažkoks atstumtasis. Nors orkestre sėdėjo keli mano buvę mokytojai, ir tuomet buvau jauniausias kolektyve, įsidirbome. Mokiausi iš įvairių situacijų, tie mokslai nesibaigia iki šiol.
– Ar tai, kad tėtis tuomet dirbo tavo asistentu, padėjo?
– Padėjo 100 procentų. Reikėjo visokių patarimų, tai visuomet turėjau ir tebeturiu kuo pasikliauti, į ką atsiremti ir taip augti.
Vitas:
– O man visuomet buvo gaila to „už pulto“ stovinčio žmogaus. Nes tai, ką mato žiūrovas, dirigavimas yra tik labai maža ir bene lengviausia dirigento ir meno vadovo darbo dalis. Toliau eina visi organizaciniai dalykai – koncertų, programų ruošimas, rūpinimasis orkestrantų apranga, tarimasis su užsakovais ir kiti buitiniai, einamieji klausimai.
Gediminas:
– Dabar daug laiko užima aranžuočių rašymas, naujų natų paieškos. Tai didžiulis nematomas dirigento darbas (nuo 2016 m. Šiaulių pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas yra Sigitas Vaičiulionis – aut. pastaba).
– Ar dabar dar klausiate vienas kito patarimų darbiniais klausimais? Pasiginčijate?
Gediminas:
– Aptariame kažkokias situacijas: kas pavyko, kas galėtų būti geriau. Jei man kažkas neaišku ar reikia dar vienos nuomonės, visada pasiklausiu tėčio.